Vaikai turi žaisti – kasdien po keletą valandų, kuo savarankiškiau ir netrukdomai, kartu su kitais vaikais, tiek namuose, tiek lauke. Kas mano, kad žaidimas yra beprasmis laiko švaistymas, beprasmiškas vaikų užsiėmimas ar paprasčiausias žaidimas, tas klysta. Žaidimas yra sėkmingiausia ugdymo ir vystymosi programa, mokymosi karališkoji disciplina ir geriausia didaktika pasaulyje! Kodėl taip yra, sužinosite čia.
Margit Franz, knygos „Šiandien vėl tik žaidėme – ir tuo pačiu daug išmokome!“ autorė
1. Žaisti vaikams yra įgimta
Žmogus yra „Homo sapiens“ ir „Homo ludens“, t. y. išmintingas ir žaidžiantis žmogus. Žaidimas, tikriausiai, yra viena iš seniausių žmogaus kultūros formų. Žmogus savo žaidimo instinktą dalijasi su daugeliu kitų žinduolių. Kadangi šį elgesį sukūrė evoliucija, noras žaisti yra giliai įsišaknijęs žmogaus viduje. Nė vieno vaiko nereikia skatinti, motyvuoti ar raginti žaisti. Jis tiesiog žaidžia – visur ir visada.
2. Žaidimas yra pagrindinis vaiko poreikis
Kaip ir valgymas, gėrimas, miegas bei priežiūra, žaidimas yra pagrindinis žmogaus poreikis. Reformatorės pedagogės Marijos Montessori nuomone, žaidimas yra vaiko darbas. Kai vaikai žaidžia, jie rimtai ir susikaupę užsiima savo žaislais. Žaidimas yra pagrindinė vaiko veikla ir kartu jo vystymosi atspindys. Savarankiškas žaidimas įvairiais būdais skatina vaiko mokymosi ir vystymosi procesus.
3. Žaisti – tai džiaugsmas ir malonumas
Nė vienas vaikas nežaidžia siekdamas išmokti ko nors prasmingo. Vaikai žaidžia iš visos širdies, nes jiems tai teikia malonumą. Jiems patinka savarankiškai veikti ir patirti savarankiškumo jausmą. Vaikai iš prigimties yra smalsūs, o smalsumas – geriausia pasaulyje mokymo priemonė. Jie nenuilstamai išbando naujus dalykus ir taip kaupia vertingą gyvenimo patirtį. Mokymasis žaidžiant yra malonus, visapusiškas mokymasis, nes jame dalyvauja visos juslės – net ir vadinamasis „nesąmoningumas“.
4. Žaidimai lavina kūną
Viena iš pagrindinių judrių žaidimų funkcijų – dar jauno kūno lavinimas. Stiprinami raumenys, sausgyslės ir sąnariai. Bandomi, koordinuojami ir įsisavinami judesių sekos. Tokiu būdu pavyksta atlikti vis sudėtingesnius veiksmus. Džiaugsmas judėti tampa sveiko vystymosi varikliu, leidžiančiu ugdyti kūno pojūtį, sąmoningumą, savikontrolę, judėjimo užtikrintumą, ištvermę ir fizinį pajėgumą. Fizinės jėgos panaudojimas ir emocinis įsitraukimas iššaukia visą asmenybę. Visa tai skatina visapusišką asmenybės vystymąsi. Čia svarbų indėlį gali įnešti ir nuotykių bei žaidimų lovos. Ypač todėl, kad „treniruotės“ vyksta kasdien ir visiškai natūraliai.
5. Žaidimai ir mokymasis – puiki pora
Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip prieštaravimas, iš tiesų yra puikus derinys, nes žaidimas yra geriausias būdas skatinti vaikų vystymąsi. Tai yra pagrindinė mokymosi forma vaikystėje. Žaisdami vaikai suvokia pasaulį. Žaidimų ir vaikystės tyrinėtojai mano, kad iki mokyklos pradžios vaikas turi būti savarankiškai žaidęs mažiausiai 15 000 valandų. Tai sudaro maždaug septynias valandas per dieną.
6. Žaidimai mažina stresą
Stebėdami žaidžiančius vaikus, nuolat matome, kad jie žaisdami apdoroja patirtį. Vaidmenų žaidimuose vaizduojami gražūs, džiuginantys, bet taip pat liūdni ir bauginantys išgyvenimai. Tai, ką vaikas žaidžia, jam pačiam turi prasmę ir reikšmę. Svarbiausia čia ne tiek pasiekti konkretų tikslą ar rezultatą, kiek pats žaidimo procesas ir patirtis, kurią vaikas gali įgyti žaisdamas su savimi ir kitais vaikais.
7. Žaidimas – tai socialinis mokymasis
Įvairaus amžiaus ir lyties vaikų žaidimų grupė sudaro optimalias sąlygas socialiniam mokymuisi. Juk kai vaikai žaidžia kartu, tenka įgyvendinti įvairias žaidimų idėjas. Tam reikia susitarti, nustatyti taisykles, išspręsti konfliktus ir derėtis dėl galimų sprendimų. Savo poreikius reikia atidėti žaidimo idėjos ir žaidimų grupės labui, kad bendras žaidimas apskritai galėtų vykti. Vaikai siekia socialinės priklausomybės. Jie nori priklausyti žaidimų grupei ir taip ugdo naujus elgesio modelius bei strategijas, leidžiančias jiems jaustis priklausančiais. Žaidimas atveria kelią į savo „aš“, bet taip pat ir nuo „aš“ prie „tu“ bei „mes“.
8. Žaidimai skatina kūrybiškumą
Žaisdami vaikai kuria savo realybę. „Negaliu“ neegzistuoja – klestinti vaizduotė leidžia beveik viską. Vaizduotė, kūrybiškumas ir žaidimas yra neatsiejami. Vaikų žaidimų veiksmai yra tiek sudėtingi, tiek išradingi. Jie nuolat kuriami iš naujo. Žaidime dažnai kyla problemų, kurias reikia išspręsti. Sprendimų paieška sudaro esminę žaidimo dalį. Šis atradimo būdu vykstantis mokymasis yra aktyvus pasaulio pažinimas savo pačių iniciatyva.
9. Žaidimai panaikina ribas
Žaidimai turi didelę reikšmę draugystėms, taip pat kultūrų ir kalbų ribas peržengiantiems ryšiams. Vaikų darželis yra vieta, kurioje gyvai išgyvenama sociokultūrinė įvairovė. Žaidimas yra raktas į susitikimus ir bendravimą. Žaisdami vaikai įsitraukia į savo kultūrą ir užmezga ryšius vieni su kitais, nes žaidime visi vaikai kalba ta pačia kalba. Vaikų atvirumas kitokiam pasauliui ir susidomėjimas naujovėmis įveikia ribas ir sudaro sąlygas atsirasti naujiems santykių modeliams.
10. Žaisti yra vaiko teisė
Vaikai turi teisę į laisvalaikį, poilsį ir žaidimus. Ši teisė į žaidimus įtvirtinta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 31 straipsnyje. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas pabrėžia, kad vaikai turėtų žaisti savarankiškai, o suaugusieji turėtų kuo mažiau jiems nurodinėti. Vaikų dienos priežiūros įstaigų užduotis – sudaryti vaikams sąlygas netrukdomai žaisti įkvepiančiai įrengtose patalpose – tiek viduje, tiek lauke. Žaidimą skatinanti pedagogika leidžia mergaitėms ir berniukams ugdyti savo žaidimo įgūdžius, o tėvams – stebėti, kaip puikiai jų vaikai vystosi žaisdami.
Pirmą kartą paskelbta leidinyje „kindergarten heute“ 10/2017, p. 18–19
Šiandien vėl tik žaidėme
Profesionaliai pagrįstas ir kartu į praktiką orientuotas Margit Franz vadovėlis „Šiandien vėl tik žaidėme – ir tuo pačiu daug išmokome!“ atskleidžia vaikų žaidimo svarbą. Jis padeda auklėtojams įtikinamai pristatyti didžiulius „žaidimų skatinimo pedagogikos“ privalumus tėvams ir visuomenei.
Apie autorę
Margit Franz yra auklėtoja, diplomuota socialinė pedagogė ir diplomuota pedagogė. Ji buvo vaikų darželio vadovė, Darmštato aukštosios mokyklos mokslinė darbuotoja ir pedagoginė konsultantė. Šiandien ji dirba savarankiška ekspertė, autorė ir žurnalo „PRAXIS KITA“ redaktorė.